Pasaka apie jūrų liūtą

02/13/2019

Kartą labai seniai gyveno jūrų liūtas, kuris buvo netekęs jūros. Jis gyveno šalyje, vadinamoje Dykyne.

Plynaukštėse, toli nuo vandenyno, tai buvo labai sausa ir dulkėta vieta, kurios negalėjai pavadinti kitaip kaip dykuma. Šen bei ten galėjai pastebėti augant perdžiūvusią žolę, o horizonte matėsi vos keli nupiepę medeliai. Visur kitur buvo vien dulkės. Kartais ten užklysdavo vėjas, ir dėl viso to ten buvo juntamas begalinis troškulys. Taigi, jums gali pasirodyti keista, ką dykumoje veikia toks gražus gyvis? Primenu, kad tai buvo jūrų liūtas. Tačiau taip jau būna.

Kaip jūrų liūtas pateko į šią keistą žemę, niekas negalėjo atminti. Atrodo, kad tai nutiko seniai, labai seniai. Taip seniai, kad, rodos, niekada kitaip ir nebuvo. Suprantama, kad ši vieta jam nepritiko, ir kaipgi galėtų pritikti? Juk galų gale jis buvo jūrų liūtas. Tačiau, kaip žinia, ilgą laiką pragyvenęs vienoje vietoje, kokia keista ji bebūtų, imi galvoti, kad tai yra tavo namai.

Kartą, labai seniai, jūrų liūtas suprato, kad jis pasiklydo. Tomis dienomis jis sustabdydavo kiekvieną keliauninką ir prašydavo padėti jam surasti kelią atgal prie jūros. Tačiau niekas nežinojo, kur tas kelias yra. Jis nenustojo ieškojęs, bet taip ir nerado. Po daug metų nesėkmių jūrų liūtas pasitraukė po vienišu medžiu, kur buvo maža vandens bala. Medis jam teikė prieglobstį nuo deginančių saulės spindulių, kurie ten buvo itin kaitrūs. Nors ta bala buvo pilna purvo, vis vien teikė drėgmę. Čia jis ir apsistojo, ir stengėsi čia gyventi, kaip tik išmanė geriausiai.

Jei tada būtumėte keliavę tomis dykvietėmis, būtumėte pamatę jūrų liūtą patys. Vakarais jis gulėdavo ant mėgstamos uolos - labai didelio akmens, nuo kurio jis galėjo matyti visą kraštą ir nejausti deginančio smėlio.

Čia jis pasilikdavo valandų valandas iki išnaktų, mesdamas šešėlį dangaus fone. Pačiomis geriausiomis naktimis, kai vėjas pūsdavo iš rytų, atnešdavo menką jūros kvapą. Tuomet jis užsimerkdavo ir įsivaizduodavo esąs jūroje, o kai užsnūsdavo, sapnuodavo galingą, gilų vandenyną. Sukdavosi ir versdavosi, nardydavo ir pliuškendavosi, ir plaukdavo plaukdavo plaukdavo. Kai pabusdavo, galvodavo, kad girdi, kaip lūžta bangos. Jūra kvietė jį.

Jūrų liūtui labai patiko jo uola ir kiekvieną naktį jis laukdavo, kol papūs jūros vėjas. O ypač jam patikdavo sapnuoti, užplūdus prisiminimams. Tačiau, kaip jūs gerai žinote, net ir geriausi sapnai ilgai nesitęsia. Ir kai ryte jūrų liūtas prabusdavo, jis matydavo dykvietes. Kartais jis užsimerkdavo, bandydamas vėl užmigti, nes saulė būdavo ypač ryški.

Galų gale tai tapo nepakeliama. Jis ėmė lankyti savo uolą tik retkarčiais. "Turiu per daug darbo", sakydavo jis sau. "Negaliu leisti sau dykinėti". Iš tiesų jis neturėdavo tiek daug darbų, tačiau pabudęs toli nuo namų, jausdavosi nusivylęs ir nebenorėjo toliau sapnuoti tų nuostabių sapnų. Galų gale atėjo diena, kai jis iš viso nustojo vaikščiojęs prie uolos ir nebepakeldavo nosies papūtus jūros vėjui.

Jūrų liūtas nebuvo tenai visiškai vienas. Ten jis sutiko vėžlį. Vėžlys ten buvo senbuvis, taip suvytęs nuo gyvenimo dykynėse, kad iš pradžių jūrų liūtas palaikė jį akmeniu. Jis pasiguodė vėžliui dėl savo padėties, tikėdamasis, kad šis išminčius galės jam padėti. "Galbūt tai ir yra jūra..." - šyptelėjo vėžlys.

Jo akys buvo primerktos, nes saulė buvo ypač ryški, tačiau jis akylai stebėjo jūrų liūtą. Pastarasis supleškėjo pelekais, prasiirdamas savo baloje nuo krašto iki krašto. "Nežinau..." - pasakė jis. - "Ji nėra labai gili." "Nejaugi?" "Kažkaip galvojau, kad jūra turi būti platesnė ir gilesnė. Bent jau tikėjausi."

"Turi išmokti būti laimingas čia." - pasakė vėžlys jam vieną dieną. - "Panašu, kad taviškės jūros nepavyks surasti." Giliai savo senoje susiraukšlėjusioje širdyje vėžlys pavydėjo jūrų liūtui ir jo jūrai. "Tačiau aš priklausau jūrai. Mes sukurti vienas kitam!" "Galbūt. Bet esi išvykęs jau taip ilgai, jūra tikriausiai tave pamiršo." Jūrų liūtas niekada nebuvo apie tai pagalvojęs, bet tai buvo tiesa. Jis nebuvo namuose jau labai seniai. "Jei tai nėra mano namai, kaip man čia jaustis gerai?" - paklausė jūrų liūtas. "Po kiek laiko priprasi." Vėžlys žvelgė šnairuodamas. "Esu matęs jūrą ir ji ne ką geresnė, nei tai, ką turi čia." "Tu matei jūrą?!" "Taip, ateik arčiau," - sušnibždėjo vėžlys, - "atskleisiu tau paslaptį. Aš nesu sausumos vėžlys, aš esu jūrų vėžlys. Tačiau aš palikau jūrą prieš daugelį metų, ieškodamas geresnių dalykų. Jei pasiliksi su manim, aš papasakosiu tau savo nuotykius."

Senojo vėžlio pasakojimai buvo išties užburiantys ir labai greitai apžavėjo jūrų liūtą. Prabėgo savaitės, mėnesiai ir jo prisiminimai apie jūrą išblanko. "Dykuma" - sušnibždėjo vėžlys, - "ir yra tai, kas buvo ir kada nors bus." Kai saulė pradėdavo kepinti ir deginti odą, jūrų liūtas pasislėpdavo po medžiu klausytis jūrų vėžlio pasakojimų. Kai jo pelekai suskeldėdavo nuo vėjo, o akys pritvinkdavo dulkių, jūrų liūtas nugrimzdavo į savo balą. Ir taip jūrų liūtas pasiliko leisti savo dienas tarp balos ir medžio. Apie jūrą jis daugiau nebesvajojo.

Tai buvo gegužė, kai vėjai pradėjo pūsti. Jūrų liūtas jau buvo pripratęs prie vėjų. Metai dykumoje išmokino nusigręžti nuo tos pusės, iš kur pūsdavo vėjai, ir akis užsidengti pelekais, kad nepripūstų dulkių. Galų gale vėjas visada liaudavosi pūtęs.

Tik ne šį sykį. Pūtė dieną ir naktį stūgaudamas dykynėse. Nebuvo kas sustabdytų jo įsiūčio, nei kas pristabdytų jį. Jis pūtė keturiasdešimt naktų ir keturiasdešimt dienų. O tuomet kaip netikėtai pradėjęs, lygiai taip nustojo pūsti. Jūrų liūtas pakilo ir apsidairė. Negalėjo patikėti tuo, ką matė.

Jo medis nebeturėjo nei vieno lapelio, buvo belikusios kelios šakelės ir medis buvo panašus į baidyklę. Nėra ką kalbėti apie pavėsį kaip slėptuvę. Bet baisiausia, ką pamatė jūrų liūtas - tai jo bala. Ji buvo visiškai išdžiūvusi.

Po trijų savaičių, kai vėjas nustojo pūsti, jūrų liūtas susapnavo sapną. Jau esu minėjęs, kad ir anksčiau naktimis jis sapnuodavo jūrą. Bet tai buvo senai ir jau pamiršta. Tą naktį vandenynas, kurį jis sapnavo, buvo toks gražus ir toks skaidrus, toks didžiulis ir toks gilus. Atrodė, kad jūrų liūtas jį mato pirmąsyk. Saulės šviesa žaidė vandens paviršiuje. Ir kai jis nardė, vanduo aplink jį blizgėjo lyg brangakmenis. Jei jis nerdavo gilyn, vanduo tapdavo panašus į nefritą, šaltas ir tamsiai paslaptingas. Tačiau jis nė truputėlio neišsigąsdavo.

Turiu pasakyti, kad visuose ankstesniuose jo sapnuose apie jūrą neatsirasdavo nė vieno kito jūrų liūto, tačiau šįsyk jų buvo labai daug. Jie supo jį, nardė, sukiojosi ratu ir šokinėjo. Jie žaidė. O kaip jis nenorėjo pabusti iš šio sapno. Pirmąsyk per šias tris savaites ant jo skruostų atsirado kažkas šlapio - tai buvo jo ašaros. Jam buvo nė motais, jis jų nesivalė, net nestabtelėjo, jis atsisuko į rytus ir ėmė nušuoliavo, kaip tik įstengia jūrų liūtas.

"Kur tu eini?" - paklausė vėžlys.

"Aš einu surasti jūros."

Šaltinis: 

Eldredge J. Ilgesys. Vilnius, 2017