Psichoterapija: nuotykinga kelionė į save

03/02/2019

Šiame straipsnyje pasidalinsiu kolegės Sabine Wery von Limont, garsios elgesio terapeutės mintimis apie psichoterapiją kaip nuotykį, kuris gali labai stipriai pakeisti žmogaus gyvenimą į gerąją pusę tiek gydantis psichinės sveikatos sutrikimus, psichosomatines ligas, tiek ir tiesiog norint gyventi būnant geriausia savęs versija!

Tiek daug žmonių kovoja ir kenčia, išstumia ir kompensuoja savo poreikius, mėgina kaip nors išsigelbėti ir suklumpa. Ir tiek daug žmonių per vėlai išdrįsta žengti lemiamą žingsnį- susirasti profesionalią pagalbą. Nors sielos kančioms gydyti yra labai daug prasmingų ir išskirtinai sėkmingų metodų, žmonės vis tiek metų metus kenčia sielos ir kūno skausmus. Jie susitaiko su tuo, kad jų būklė blogėja, dažnai net iki liūdnos pabaigos.

Mūsų galvoje vis dar karaliauja nuostatos, kad jokiu būdu neturime būti tokie, kurie "patys negali susitvarkyti savo gyvenimo". Juk neesame kvaili, išprotėję ar reikalingi pagalbos. Toks požiūris dažnai jau yra dalis sutrikimo. Daugeliui žmonių vaikystėje ar jaunystėje teko išmokti susitvarkyti vieniems- galbūt todėl, kad šalia nebuvo patikimo pagalbininko, nes dėl darbo, pervargimo ar ligos tėvai negalėjo deramai pasirūpinti ir padėti vaikui. O gal dėl to, kad šie artimieji buvo nepatikimi ar pavojingi. Neretai netgi išskirtinai žalojantys ir žlugdantys vaikus. Daugelis iš mūsų vaikystėje gavome pavyzdžių, kad turime būti stiprūs, kad stipraus charakterio yra tas, kuriam kitų nereikia. Net jei šis požiūris veda į kančią. Kartais girdime sakant: "Turiu įveikti tai vienas" ir "Neturiu niekam būti našta". Šie sakiniai atspindi dramatiškas kai kurių žmonių nuostatas į save pačius.

Kaip tik tose šeimose, kurioms nepriekaištingi išoriniai dalykai (statusas, kitų nuomonė apie juos ir pan.) svarbiau nei šeimos nariai, užauga žmonės, išsiugdę išgyvenimo principą "vienišas kovotojas", jie ir vadovaujasi tai negailestingais teiginiais. Mintis, kad reikėtų kreiptis pagalbos, jiems panaši į absurdą, todėl dažnai atmetama kaip kraštutinis nevykėliškumas.

O juk galima sielą pamatyti ir visiškai kitaip: kiekvienas žmogus, peržengiantis terapeuto slenkstį, vėliausiai čia parodo, kad gali įsivaizduoti geresnį ir sveikesnį gyvenimą. Kad jis akivaizdžiai vertas skirti dėmesio sau, ir taip gali išdrįsti žengti šį žingsnį.

Terapija yra darbas, ne pasikalbėjimas. Kaip tik pradžioje dažnam skausmingas, bet po to tenka stebėti palengvėjimą ir įtaką, kurią įgyja klientas, ėmęsis atsakomybės už savo gyvenimą. Mes neesame atsakingi už tai, ką patyrėme vaikystėje, tačiau esame  atsakingi už tai, ką darome su ta patirtimi suaugę. Pradėję terapiją, žmonės ima save vertinti rimčiau, pagarbiau elgiasi su savimi ir kitais. O kai kurie apibūdina tai šitaip: "Jaučiuosi tapęs kitu, laisvesniu žmogumi".

Žinoti apie save patį-  kaip veiki, kaip jautiesi, kaip reaguoji, tai tarsi turėti savo "vartojimo instrukciją" ir galėti ją parodyti kitiems. Tai reiškia daugiau daugiau nebesijausti bejėgiam ir silpnam. Po terapijos netampi kitu žmogumi. Bet įmanoma rasti kitą, sveikesnį kelią kaip elgtis su tuo, koks esi.

KAIP IŠTIES VEIKIA PSICHOTERAPINIS GYDYMAS?

Štai du žmonės kalbasi tarpusavyje ir po pokalbio sielos kančia dingsta? Dėl pokalbio? Labai suprantama, kad kai kurie žmonės čia gali būti skeptiški. Pasaulyje nėra jokios kitos terapijos, kur būtų gydoma kalbėjimu. Psichoterapija yra labai efektyvus būdas gydyti psichoemocinės sveikatos sutrikimus.

Kelis dešimtmečius tyrinėtojai intensyviai domisi klausimu, ar terapija veikia, ar ne, jei taip, tai kaip veikia? Remiantis rezultatų ir proceso tyrimais, terapija, regis, visada veiksminga, jei ji turi kelis "gydymo elementus":

1. Klientas ir terapeutas pasitiki vienas kitu. Kliento nuostata dėl terapeuto kompetencijos ir jo ketinimų padėti ir paremti klientą turi būti pozityvi. Terapeutui turi tikrai rūpėti kliento kančios.

2. Gydymas terapija turi vykti atitinkamoje erdvėje, kuri klientui tarnautų kaip prieglobstis nuo išbandymų ir kasdienybės.

3. Terapija grindžiama aiškia gydymo teorija, kurios pagrindas- optimistinė žmogiškosios prigimties filosofija. Klientui tai suteikia prasmingą jo psichoemocinės sveikatos ar kasdienio funkcionavimo sutrikimo aiškinimo schemą ir supažindina su taikomais metodais.

4. Terapija vyksta pagal planą, kuris sudaromas kartu su klientu ir numato gydymo tikslus. Apibrėžiamos priemonės, kurias klientas taiko kartu su terapeutu arba vienas.

TERAPINĖ SĄJUNGA 

Yra dar kai kas aukštesnio, ką reikia puoselėti šalia visų išvardintų terapijos elementų, kad terapija būtų sėkminga. Tai- terapinis darbinis ryšys, grįstas pasitikėjimu, patikimumu ir pozityviais santykiais.

Pirmasis ir sunkiausias kliento veiksmas yra pasitikėti terapeutu, jo gebėjimais, metodais ir bendravimo būdu, kas nuo pat pirmųjų akimirkų sukuria "savas- nesavas" jausmą. Terapeutas turi gebėti suvokti kliento būklę, jį suprasti ir empatiškai atjausti. Galbūt skamba kiek banaliai, tačiau išties dėl šios sąveikos nutinka kai kas esminio terapijoje: paleidžiamas tikrasis jos poveikio mechanizmas, taigi, sukuriama priežastis, kodėl terapija veikia, nesvarbu koks būdas pasirinktas. Kad suprastume šį mechanizmą, reikia suprasti smegenų veiklą.

SMEGENŲ NEUROPLASTIŠKUMAS

Nors šis dalykas labai logiškas, ilgai buvo laikomas neįmanomu: manyta, kad smegenys daugiausia auga vaikystėje, o paskui kuriuo nors momentu užbaigiamos ir vėliau tik nyksta. Laimė, šiandien žinome, kad yra visai kitaip.

Mūsų smegenys niekada nebaigia keistis. Galima pasakyti, kad jos nebaigia keistis iki pat mirties. Jos turi biologiškai nulemtą gebėjimą keistis ir prisitaikyti mokydamosi ir kaupdamos patirtį keičiantis aplinkos sąlygoms. Tai vadinama neuroplastiškumu.

Kaip tiks šis mechanizmas veikia tada, kai žmogus pradeda psichoterapinį gydymą. Psichinės sveikatos sutrikimai yra ne tik keisti asmenybės žaidimai, jie paprastai atsiranda dėl netinkamai susiformavusių tinklų, struktūrų ir procesų mūsų smegenyse, nes tam tikros patirtys, mąstymo šablonai ir elgesio būdai jas veikė taip ilgai ir stipriai, kol jos galiausiai pasikeitė.

Ir štai didysis šansas ir galimybė terapiją pradėjusiam klientui: jei įmanomos permainos viena kryptimi, įmanomos ir kita. Įmanoma per patirtį sukauptą gydantis, naujai arba kitaip suformuoti neuronų jungtis smegenyse, ir tai nulemia naują elgesį, jausmus ir mąstymą.

Dar prieš keletą metų tai buvo įsivaizduojama kaip tam tikras gesinimas. Vyravo teorija, kad varginamas patirtis, pavyzdžiui susiduriant su jomis, galima tarsi "užgesinti". Šiandien teorija pakoreguota: sielos trintukas, deja, neegzistuoja. Neįmanoma paprasčiausia ištrinti skaudinančių patirčių ir išgyvenimų. Tačiau jas galima perrašyti ar išmokti iš naujo. Taigi, jos nedings, bet gali būti užkrautos pozityviomis ir stipresnėmis patirtimis bei nuostatomis, kol šios naujosios paims viršų.

Bet kurios neuroninės jungties sąlyga ir pradžia yra aktyvavimas to, kas turi būti sukurta,- ir tai reikia kartoti ir nuolat aktyvuoti. Žalingą požiūrį į save "Aš nieko nemoku", "Aš nevykėlis", "Aš neesu vertas meilės", "Aš neturiu teisės gyventi, nes visiems aplinkui trukdau", taikant psichoterapiją ir atliekant pratimus, išugdančius naują elgesį galima pakeisti pozityviomis patirtimis. Taigi, taip įmanomas konstruktyvus ir patikimas požiūris į patį save, kuris pakeistų senąjį. "Padariau kaip galėjau geriausia, esu geras toks, koks esu". Permaina pirmiausia įvyksta dėl veiklos, o ne dėl mąstymo. Tačiau ji labai pozityviai veikia mąstymą ir jausmus.

Kai tiesiamas naujas kelias, senasis užželia. Ir tai ne mažiau svarbu- kaip tik tai ir daroma psichoterapijoje. Šį procesą galima lyginti su gatve, kuri asfaltuojama ir dažnai naudojama. Jei ji nebebūtų naudojama, gamta ją susigrąžintų sau.

Tačiau geriausiu atveju, psichoterapijoje nutinka dar kai kas itin svarbaus. Dėl baimių ir depresijos, sergančiųjų žmonių migdolinis kūnas (limbinėje sistemoje esanti struktūra, generuojanti emocijas) paprastai pernelyg aktyvus. Atliekant tyrimus įrodyta, kad ši sritis buvo itin aktyvi tada, kai pacientams buvo kartojami sakiniai, įvardijantys kančią. Tyrimų dalyviai buvo ne tik emociškai, bet ir neurobiologiškai visiškai panirę į skausmingus išgyvenimus, kai jiems tai buvo primenama. Po 15 mėn. terapijos pacientai ištirti dar kartą- pažeistos smegenų srities aktyvumas nedaug skyrėsi nuo kitų kontrolinės grupės pacientų. Taikant terapiją, smegenų sritys nurimo. Juo geresni terapeuto ir kliento santykiai, juo lengviau, regis,  vyko procesai. Bet kodėl? Tai priklauso nuo to, kad gera terapinė sąjunga aktyvuoja vieną pagrindinių mūsų poreikių- prieraišumo sistemą. Daugelio žmonių, turinčių psichinės sveikatos sutrikimų, prieraišumo patirtis prasta. Gydantis jų prieraišumo poreikis iš naujo stimuliuojamas. Drauge klientai patiria, kad jie veikiausia kuria efektyvų ryšį ir geba jį išlaikyti, o tai patikimai veikia kitas situacijas. Draugiški, padrąsinantys žodžiai, patikima sąveika, juokas drauge ir pagalba taip pat neverbalinė komunikacija dėmesingumu, žvilgsniais, gestais ar mimika aktyvuoja mūsų endogeninių opioidų, serotonino ir oksitocino sistemas.

Oksitocinas ne tik padaro taip, kad žmogus akimirką gerai jaučiasi,- jo poveikis gali būti kur kas ilgesnis. Jis sukelia ir grandininę reakciją- sielai gyti į pagalbą ateina nauji pagalbininkai: oksitocinas  parūpina, kad būtų išskirti endogeniai opioidai, o tai malšina sielos ir kūno skausmus ir gerokai mažina streso hormonų išskyrimą. Tokios būklės klientai jaučiasi mažiau apkrauti, jų kūnai atsipalaiduoja, tuomet lengviau nukreipti dėmesį nuo grėsmingų patyrimų ir vis dažniau liautis mąstyti apie beviltišką situaciją. Kreipiant mažiau dėmesio į kančią, paleidžiama spiralė į viršų, ir tai vis lengviau pavyksta.

Be to, endogeninių opioidų ir serotonino išskyrimas paskatina naujų nervinių ląstelių susidarymą smegenų srityje Nuclei basales, ir tai palengvina senos patirties "persimokymą". Ši sritis reguliuoja svarbias funkcijas: motoriką, pažinimą ir limbinę sistemą (emocines smegenis) bei nuoseklų planavimą numatant ir kuriant lūkesčius. Geriausiu atveju šis planas nebeužstringa prie ankstesnių katastrofų, o renkamasi naują kelią, paženklintą patikimumu.

Šaltinis: Limont S.W. (2018) Paslaptingas sielos gyvenimas. Vilnius: Alma Litera

Mes neesame atsakingi už tai, ką patyrėme vaikystėje, tačiau esame atsakingi už tai, ką darome su ta patirtimi suaugę.